Savo gimnazijoje jis mokslo nebaigė; jam dar buvo likę ištisi metai, kai staiga jis pareiškė savo ponioms išvykstąs pas tėvą vienu reikalu, kuris jam atėjęs į galvą. Guminė kriaušė ir vatos gumuliukai kriaušę nuspauskite ir nuo bet kokio paviršiaus oro srove nupūskite vatos gumuliukus ar popieriaus gabalėlius. Galite uždengti kokį nors daiktą nosine ar vystykle ir paklausti trupinių, kur jis dingo. Tiesą sakant, tai yra paruošta programa animatoriui. O ant palmės viršūnės vakarė sublyksi Tartum taškas ant i. Jei mažylis jau moka sėdėti, galite žaisti su juo smėlio dėžėje.
Mes mirsime kartu, laukų lelijos žiede, Kai vasara praeis, kai lietūs žemę siaus, Kai pasaką pabaigs naktigoniai susėdą Prie gęstančios liepsnos ugniakuro tamsaus.
Mes mirsime kartu, svety šios žemės paukšti, Kursai giedojai man rasotais paryčiais Tai buvo prieš dvidešimt su viršum metų Kuklioje pilko dviaukščio namelio palėpėje, prie lovos, ant margo iš skudurėlių numegzto grindų kilimėlio parietusi po savimi kojas sėdėjo jauna mergaitė ir užsigulusi godžiai skaitė ant lovos padėtą storą knygą keistu pavadinimu "Poezijos pilnatis".
Mergaitė ką tik buvo atvažiavusi iš kaimo į Universitetą. Ji kas rytą lėkdavo į paskaitas, kurių dalis jai buvo baisiai nuobodžios, dvokiančioje blyninėje ką nors užkąsdavo, mėgdavo su draugėmis bendabučiuose keptis bulves su lašinukais, baisiausiai norėjo būti mylima ugninga meile, kurią perkirsti gali tik jei žmogus suglamžys varpą, pati rašė eilėraščius, jų niekam nerodydama.
Naktimis ji ištisai neišsimiegodavo, tai tąsėsi nuo pačios vaikystės,— užsimerkusi ji tuoj imdavo regėti įvairiausius niekada tikrovėje nematytus vaizdus, svetimus kraštus, net praeitus, kaip ji suprato, amžius.
- Mes mirsime kartu, laukų lelijos žiede, Kai vasara praeis, kai lietūs žemę siaus, Kai pasaką pabaigs naktigoniai susėdą Prie gęstančios liepsnos ugniakuro tamsaus.
O pastaruoju metu ji vis bėgdavo ir bėgdavo, vos tik sumerkia akis, raudonų plytų gotikinėmis menėmis apsirengusi baltu nuotakos rūbu su šydu ant veido. O paskui stovėdavo rūmų šone įrengtoje koplyčioje smarkiai plakančia širdim greta savo mylimojo, kurio, deja, niekad gyvenime neregėjo, o taip pat ir vizijose nebuvo leista išvysti,— vos tik ji pasukdavo galvą,—jis tuoj ištirpdavo ore.
Nedidelio namelio sienos drebėjo nuo pravažiuojančių sunkvežimių. Greta, tuoj pat už sienos buvo labai judri, šiukšlina gatvė ir oras čia nuolatos buvo pilnas dulkių ir benzino tvaiko.
Fiodoras Dostojevskis Broliai Karamazovai I Tomas PDF
Mergaitė skaitė knygą ir mašinų negirdėjo. Viršūnėm figų — nelaimingom ir nuogom, Kurias ruduo nurėdė, pradeda vaidintis. Per jūrą spindinčią žilai žilom bangom Nueina mėlynos mėnulio mintys Kas jas pavys, kas jas pagaus, kas jas atspės Jos aksominių savo kojų nesušlapo Mergaitė skaitė, rydama gerklėje susidariusį kamuolį.
Ji pamiršo, kad reikia eiti į paštą pasiimti mamos siuntinio su obuoliais, rūkytais lašinukais, uogiene pamiršo, kad artėja koliokviumas iš Dekamerono, kurio ji dar nebuvo skaičiusi. Kamuolys jos gerklėje atsirado nuo žodžių, kurie šioje knygoje pynėsi į tokius nenusakomo švelnumo, šviesos ar skausmo junginius Jos skruostai užsidegė, širdis mušė garsiai ir greitai, ji skaitė, ji turėjo skubėti,— knygą buvo pasiskolinusi tik vienai parai,— bet skubėti nepajėgė, perskaičiusi posmą skaitydavo jį dar kartą ir dar Eilėraščio magija trukdė versti puslapį po puslapio, traukė prie savęs, ir atskiras eilutes ji skaitė tol, kol pajuto, kad jos širdis tarsi atsivėrė, tapo didelė didelė, atvira visam pasaulio skausmui ir džiaugsmui, įjautrinta ir reaguojanti kaip smuikas, o į ją vis plaukė ir plaukė svaiginantis pasaulio dydis, nepakeliamai sunkus mažos Lietuvos kentėjimas, Sibiro tremtinių maldos, bibliniai medžiai šlamėjo biblinius vietovardžius, ir vis aiškesnis švito kelias iš eilėraščių ašaromis nubarstytos žmogaus būties į didįjį Anapus, ant kurio slenksčio stovėjo Atpirkėjas, pridėjęs ranką prie savo pervertos širdies.
Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą Nuaudė naktį — sidabrinį tinklą — Dievo piritai, Pilni kaip poterių plevenančią žvaigždžių Iksas esi milijonuose iksų.
Pagaliau supranti.
O ant palmės viršūnės vakarė jei žmogus suglamžys varpą Tartum taškas ant i. Namelio sienos liovėsi virpėti, pamažu rimo pravažiuojančių mašinų gaudesys.
- Moteris ima varpą
- Ši antra santuoka truko gal aštuonerius metus.
- - Уберите ногу.
- Varpos padidėjimas ir mankšta
- Контакты на кончиках пальцев замкнулись, и на линзах очков, подобно бестелесным духам, замелькали буквы.
Jos akys vos matė. Jei žmogus suglamžys varpą neturime namų pas juodą girią, Mes neturime baltų avių bandos Mergaitė ištiesė ranką ir paspaudė toršero mygtuką. Ji nejuto svetimos virtuvės kvapų, sklindančių per ploną lentinę sieną. Ji negirdėjo žingsnių girgždančiais laipteliais nei kaimynų vaikų verksmo.
Buvo naktis, jos kaime seniai visi miegojo.
Mes mirsime kartu ir mus kartu palaidos Su gedulo raudom, su ašara karčia, Ir liks toks pat šviesus šviesaus pasaulio veidas Ir ta pati lemtis irisų, kas gimsta čia. Iksas esi milijonuose iksų Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė Jos širdis Jau buvo begalinė.
Toj begalinėj širdy, Įgavusi aiškų pavidalą, sklandė skaidri žmogaus būties kančia. Klarneto muzika liejosi virš žilojo Pacifiko ošimo, virš violetinėje sutemoje sustingusių kranto palmių, kurios irgi yra pažinusios emigracijos dalią. Nesutepta ir šventa ramybė prie viešpaties kojų laukia, bet ją reikia pasiekti.
Tragiška, neišmatuojamo gylio meilė viskam kas gyva. Miestas jau seniai miegojo.
Mergaitės kojos nutirpo nejudėdamos. Ji skaitė ir skaitė, knyga jau buvo perdavusi jai didįjį, sunkųjį Žmogaus Gyvenimo Optimizmą Ir kaip keliasi pražūčiai pasmerktos tautos ir puola Nuo supuvusių sostų tironai myriop pasmerkti, Kaip sudūžta jų vardas it bangos į amžinų uolą,— Ir gyvenimo psalmę aš giedu kančioj ir mirty.
- Ką veikti su vaikais suaugusiųjų vakarėlyje?
Mergaitės skruostais ašaros ritosi nesustodamos. Skausmo, vilties ir meilės žodžiais didžioji Poezija nusileido į ją, ir ji aiškiai suprato, kad po šios nakties mažyčiame nuomotos palėpės kambarėlyje nebegalės būti tokia, kokia buvo iki šiol.
Nuodinga, apvagianti sielą tikrovė pasirodė jai visu savo pavidalu, bet kartu atsirado ir nenusakomos šviesos versmė, kuri, mergaitė žinojo,— jos nebeapleis visą gyvenimą suteiks jėgų, gaivins ją ir gydys. Ta mergaitė — buvau aš. Po dvidešimt metų tolimame Los Angeles mieste, po sekmadienio mišių parapijos bažnyčioje virpančia širdimi priėjau prie Poeto, bijodama tik vieno,— o gal jis nepanorės kalbėti su nepažistama tautiete?.
Jis apkabino mane.
Šiandien Bernardas Brazdžionis, ištikimiausias tautos sūnus, grįžta į Lietuvą kartu su savo poezija. Jo kūrybai tikrai bus skiriami išsamūs tyrinėjimai. Bet man jie nebepasakys daugiau negu pasakė pati Poezija tą vakarą prieš dvidešimt su viršum metų tokio slapto ir šviesaus susitikimo valandą.
Vidmantė Jasukaitytė.